Ne paslaptis, jog mokiniai mieliau renkasi ne skaityti literatūros kūrinius, o filmų pagal šiuos kūrinius peržiūras, klaidingai manydami, kad tai atstoja patį kūrinį ir kad matytais filmais bus lengviau pasiremti rašant rašinius. Tačiau iš tiesų filmai yra tik režisieriaus, filmo kūrėjų interpretacija, kuri dažnai būna labai nutolusi nuo pradinės kūrinio minties. Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos Kino klubo nariai, II kl. gimnazistai, siekdami originaliai paminėti Juozo Tumo-Vaižganto metus, nutarė pasidomėti lietuvių literatūros ekranizacijomis ir patys sukurti filmą apysakos „Dėdės ir dėdienės“ motyvais, pademonstruodami savo bendraamžiams, kad ekranizacija tėra filmo kūrėjų interpretacija, o gal net visiškai savarankiškas kūrinys.

Pirmiausia gimnazistai pasižiūrėjo 1970 m. Algirdo Dausos pagal Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ sukurtą filmą „Tas prakeiktas nuolankumas“. Šis filmas lietuvių kino istorijai svarbus keliais aspektais: tai buvo pirmasis spalvota kino juosta nufilmuotas filmas ir pirmoji literatūros klasikos ekranizacija Lietuvos kino studijoje. Tačiau sovietmečiu kurtame filme perdėtai aštrinamas socialinis apysakos fonas, daugelio žiaurių, šokiruojančių filmo vaizdų Vaižganto apysakoje apskritai nėra. Be to, ekranizacija ilgiems sovietiniams ir jau atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiams lietuvių sąmonėje įtvirtino Mykoliuką kaip pasyvų, susitaikantį su gyvenimo neteisybėmis ir nieko nedarantį dėl savo ateities, nors iš tiesų  šis personažas įkūnija stiprų, tikra meile mylintį vyrą, kuris sąmoningai pasiaukoja, norėdamas gero mylimai moteriai.

Gražiausią apysakos „Dėdės ir dėdienės“ dalį sudaro Mykoliuko ir Severiutės meilės istorija, todėl savo filmui mokiniai pasirinko kelis būdingus ir skaitytojams lengvai atpažįstamus kūrinio epizodus. Siekdami įrodyti, kad literatūros kūrinio ekranizcija dažniausiai yra nuo originalo nutolusi filmo kūrėjų interpretacija, gimnazijos Kino klubo nariai sukūrė savo „Dėdžių ir dėdienių“ versiją, įdomumo dėlei pasirinkdami tarpinį žanrą tarp mistinio siaubo filmo ir literatūrinės ekranizacijos. Siužetas intriguojantis: filmo herojai, atsitiktinai patekę į apleistą dvarą Aukštaitijoje, netikėtai susiduria su apysakos personažais, kurie ir po mirties vis iš naujo išgyvena dramatiškus savo gyvenimo įvykius. Filmuoti kūrybinė grupė vyko į Molėtų rajono Alantos apylinkes ir apleistą medinį Libertavos dvarą.

Filmo epizoduose nuolat dingstantys veikėjai verčia spėlioti, ar personažai nėra dvasios; taip pat žiūrovui tenka pačiam nuspręsti, kodėl Mykoliuko vaiduoklis ir pagrindinis realus filmo veikėjas atrodo esantis tas pats žmogus – abu juos vaidina tas pats aktorius. Galbūt praėjusiame gyvenime jis ir buvo tas Mykoliukas? O gal kažkokiu mistiniu būdu literatūros personažai ir realūs žmonės gyvena ir susitinka realiame pasaulyje – juk literatūra, šiaip ar taip, yra mūsų gyvenimo dalis?

Savo atliktu kūrybiniu darbu Kino klubo nariai vaizdžiai įrodė, kad literatūros kūrinio ekranizacija yra ne kūrinio kopija, o filmų kūrėjų interpretacija, tad filmas  „Dėdės ir dėdienės: istorija nesibaigia“ mokiniams gali tapti puikia pamoka, jog norint susidaryti objektyvų vaizdą, pirmiausia būtina perskaityti literatūros kūrinį. Tuomet jau galima žiūrėti ir ekranizacijas, neužmirštant, kad jos dažnai būna labai nutolusios nuo pradinės kūrinio minties ir kartais apskritai laikytinos tik filmo kūrėjų interpretacija, jeigu ne visai nauju kūriniu.

Filmą „Dėdės ir dėdienės: istorija nesibaigia“ galite pamatyti čia: https://www.youtube.com/watch?v=JxytTm26Nng